Šis klausimas yra tai, kur prasideda psichoterapija ir psichologija. Kodėl tai ką aš jaučiu, yra tai ką jaučiu, kodėl tai ką manau – manau, ir kaip man visa tai pakeisti ir/ar pasikeisti? Kodėl piktas žmogus elgiasi agresyviai, kodėl liūdnas žmogus negali pykti, kodėl baimių pilnas žmogus linkęs nuolatos atsiprašinėti, kodėl viską linkęs kontoliuoti žmogus renkasi gyvenimą nuolatinėje įtampoje?
Ar tai yra ką mes paveldėjome? Vargu. Nors genetinis pagrindas yra svarbus asmenybės pamatui, jis suteikia tam tikras perspektyvas ir ribas, tačiau tai, kuo mes tampame, įtakoja mūsų patirtis ir aplinka kuri mus supa.
Įsivaizduokite vienerių metų vaiką, kuris nuolatos domisi aplinka (tai būdinga tokio amžiaus vaikams). Tačiau vaiko mama yra nerimąstinga. Gal būt ji nuolatos taip jaučiasi, gal būt taip yra todėl, kad ji augina jau trečią vaiką iš eilės ir jaučiasi pavargusi, gal būt jos vyras ją ką tik paliko, gal būt ji pati paliko vyrą…Bet kuriuo atveju, didžiąją laiko dalį, mama, dėl patiriamo savo nesaugumo, bendraudama su vaiku, yra linkusi būti nekantri, šaukti ant jo ir neleisti jam tyrinėti aplinkos.
Dabar įsivaizduokite, kad progų, tokiai nerimąstingai mamai, kai ji bara savo vaiką tyrinėjantį aplinką, pasitaiko daug ir dažnai. Kas atsitinka su vaiku? Ar vaikas gali sau paaiškinti: „na, mano mamai dabar sunkus metas, ji išgyvena sunkų laikotarpį, neturėčiau priimti šito asmeniškai. Aš galėsiu aplinką patyrinėti vėliau, kai mama bus geresnės nuotaikos arba kai jos nebus šalia“. Deja, taip nėra. Vaikas yra labai mažas ir viską ką jis žino apie pasaulį yra tai, ką jam perduoda mama – pasaulis nesaugus, jame nėra džiaugsmo, malonumo, daugiausia laimėsiu jei būsiu šalia mamos ir paklusiu jai.
Žinoma, vaikas neatskiria mamos perduodamo suvokimo taip, kaip tai daro suaugęs žmogus, vaikas išmoksta, kad tai bendras aplinkos/pasaulio bruožas, ir kad nedideli veiksmai gali turėti katastrofines pasėkmes (turėkite omenyje, kad suaugusiam žmogui mamos nerimo/pykčio protrūkiai gali atrodyti vidutinio stiprumo, tačiau mažam vaikui, tai gali atrodyti labai gąsdinantis įvykis/katastrofa).
Nuolatos tikintis priekaištų, kaltinimų, kritikos, vaikas gali užaugti labai „baimingu“ – nuolat atsiprašinėjančiu, jaučiančiu įtampą, paniurusiu. Antru atveju, toks vaikas gali susitapatinti su savo mama, taip „įveikiant“ savo menkumą siekiant jo nepatirti. Trečiu atveju, jis gali tapti labai kompetetingu savo srities žinovu, visuomet žinančiu ką reikia daryti, tačiau nuvertinančiu kitus.
Kuomet pilnas baimių vaikas užauga, jis tampa labiau užsidaręs ir atsiskyręs, yra linkęs priekabiauti ir nuvertinti kitus – praranda savo draugus ir šeimą, tampa dar labiau vienišas ir socialiai izoliuotas.
Psichoterapeutai supranta savo pacientų motyvus (jausmų, mąstymo, minčių), juos analizuoja. Šis suvokimo procesas leidžia pacientams keisti ir keistis.
Svarbu suprasti tai, kad iracionalūs jausmai, mintys, elgesys nėra sąmoningai pasirenkami.