Kas yra psichoterapija ir kas tvyksta psichoterapeuto kabinete papasakosiu tolesniuose puslapiuose, bandysiu atskleisti psichoterapijos (psichoanalitinės/psichodinaminės psichoterapijos) esmę, be papildomo ir dažno jos mistifikavimo, bei aptarsiu klausimus, kurie dažnai kyla prieš nusprendžiant kreiptis pagalbos: kas yra/nėra psichoterapija, kas yra asmenybė ir kas ją sudaro, kodėl ir kada verta lankyti psichoterapiją, kas vyksta sesijos metu, kaip psichoterapija veikia, kada užbaigti psichoterapiją.
Kas yra/nėra psichoterapija?
Galbūt daugiau nei bet kuri kita profesija, psichoterapija yra negailestingai ir dažnai ironizuojama. Tikriausiai kiekvienas televizijos kanalas yra kada nors rodęs serialą ar jo epizodus, kurių puikus džiaugsmo šaltinis buvo nemokantis ar ekscentriškas psichoterapeutas. Deja, tiesa yra ta, kad daug nekompetentingų gydytojų prisideda prie iškreipto ir neigiamo suvokimo visuomenėje apie šią profesiją. Tad žemiau išvardinsiu tai, kas galbūt padės Jums geriau suprasti kas yra ir kas nėra psichoterapija.
Psichoterapija nėra „masažas“. Tai tikrai nėra besąlygiškai pozityvi patirtis, nors kartias tai jos dalis. Labai svarbu jausti, kad jūs galite pasitikėti terapeutu, bet tai nebūtinai jums leis visuomet jaustis patogiai. Kartais psichoterapija gali labai liūdinti, atrodyti vangi, betikslė. Bet kuriuo atveju, pokyčius jūs turite matyti savo elgesyje, mąstyme, bei tiksluose kurių siekiate.
Psichoterapija nėra patarimas. Savo aplinkoje jūs tikriausiai ir taip daug girdite patarimų, nuo kurių gausos kartais net pasimetate. Tad psichoterapeutas tikrai nėra dar vienas patarėjas visais gyvenimo klausimais. Psichoterapijos tikslas yra pačiam išgirsti savo balsą, savo poreikius ir įgauti drąsos juos įgyvendinti. Psichoterapeutas nesakys ką jums daryti su jūsų santuoka, karjera, įkyrumais, nerimu. Terapeutas veikiau padės suprasti kas su jumis vyksta, kur link tai veda ir padės rasti sprendimą. Gal būt kitą kartą bus lengviau. Kaip senoje patarlėje, kuri mums yra puikiai žinoma: duokite žmogui žuvį ir vienai dienai jis nejus alkio, tačiau išmokius jį žvejoti, jis galės savimi pasirūpinti visą likusį gyvenimą.
Psichoterapija yra kažkas tarp patarimo, palaikymo, naujų įgūdžių mokymo, mokymo apie jausmus ir elgesį, kas veda žmogų prie įžvalgos. Įžvalga nėra intelektualus suvokimas, tai labai asmeninė patirtis, kuomet suvokimas ateina iš pačios sielos gelmių.
Kalbant labiau moksliniais terminais, psichoterapija yra nemedikamentinis gydymo būdas, turintis daug istorinių pavadinimų („analitinė psichoterapija“, „psichodinaminė psichoterapija“, „į įžvalgą orientuota psichoterapija“). Psichoanalitinė terapija yra psichologinis gydymo metodas, kilęs iš psichoanalizės, tad pripažįsta nesąmoningumo, psichinio determinizmo, perkėlimo bei priešpriešinio perkėlimo (kontraperkėlimo) fenomenų vystymąsi bei penkias „metapsichologines“ perspektyvas į žmogaus psichiką.
Psichoanalitinė terapija kaip psichologinės pagalbos būdas, remiasi psichoanalizės teorija (S.Freud), teigiančia, kad ankstyvieji santykiai su tėvais, vaikystės patirtis bei vėlesni meilės, praradimų, seksualumo ir mirties išgyvenimai sudaro nesąmoningą mūsų psichikos struktūros pagrindą, įtakojantį mūsų kasdienį psichologinį funkcionavimą. Šis nesąmoningas patyrimas, kuris kartu yra ir mūsų psichologinių galimybių ir psichologinių konfliktų šaltinis, atsispindi ir mūsų tarpasmeniniuose santykiuose ir mūsų pačių santykyje su savimi.
Kaip psichoterapija veikia?
Psichoterapija tai procesas, kuris leidžia mums daugiau sužinoti ir suprasti apie savo motyvus, jausmus, veiksmus, apie tai kaip mes suvokiame save supantį pasaulį. Kol mes nesame įsisąmoninę minėtų aspektų, jie labaiu kontroliuoja mus, nei mes juos, o tai mus verčia nuolatos kartoti tas pačias klaidas ir suktis tame pačiame rate. Simptominis pagerėjimas reiškia, kad mes suradome ir įsisąmoninome tai, kas buvo užmaskuota, paslėpta, dažnai išveikiama ar patiriama kaip simptomas, pavyzdžiui: galvos skausmas. Taigi, psichoterapija, praplečia mūsų suvokimo apie save ir pasaulį ribas. Netgi tada, kai psichoterapijos tikslas nėra simptomo palengvinimas, kuomet tikslas labiau bendrinis, pavyzdžiui būti labiau laimingu, laisvu, padidinti savivertę – savęs įprasminimas tampa pagrindiniu psichoterapijos tikslu.
Žinoma, jūs galite sakyti, bet aš žinau ką jaučiu, darau, kuo tikiu.. Bet tiesa yra ta, kad jeigu mes tiksliai žinotume, mes tikrai nejaustume jokių simptomų. Mes jaustume pagrįstas, adekvačias emocines reakcijas į tai kas mus džiugina ar liūdina, vietoje nesuprantamų panikos priepuolių ne laiku ir ne vietoje, nerimo ar depresijos. Mes elgtumėmės pagrįstai, išnaudodami savo talentus, protą ir energiją mus tenkinantiems tikslams pasiekti. Mes mokytumėmės iš savo klaidų, mes neskaudintumėm tų kuriuos mylime, nei būtume artimi su tais, kurie mus skaudina.
Ką būtent mums reikia suprasti? Tai tikrai nėra mūsų pamiršti vaikystės prisiminimai. Mus labiau domina vaikystės specifinės patirtys – išgyventos akimirkos suvokimas ir jausmas, nepaisant jo tikrosios kilmės/įvykio. Priekabiautojui reikia suvokti ne tai kas jį skriaudė (ir ar skriaudė), bet labiau pažeminimo ir bejėgiškumo baimes. Tik tokiu būdu jis gali liautis kompensuoti savo vidinį bejėgiškumą– nuo visagalės žmonių ir situacijų kontrolės, savęs izoliavimo, tuomet, kai tokios kontrolės užtkrinti nėra įmanoma. Kitaip tariant, tam, kad išlaisvinti save nuo simptomo, žmogus turi suprasti, nuo ko ir kaip jis ginasi, kad save galėtų apsaugoti, bet tam jis turi akis į akį susidurti su savimi.
Šį „stebuklą“ – suvokimą/ įsisąmoninimą – psichoterapija gali pasiūlyti. Tai nuolat tenka matyti savo pacientuose, drauguose, savyje: kuomet tu jauti, kad nustojai slėpti savo jausmus ar atvirkščiai, pradėjai jausti tai ką jauti, tu ne tik geriau jautiesi bet ir prasmingiau gyveni.
Kodėl ir kada verta lankyti psichoterapiją?
Tam, kad kreiptis į psichoterapeutą, tinka visos kitos įprastinės priežastys dėl kurių kam nors gali reikėti konsultacijos su bet kurios srities psichikos sveikatos atstovu, tačiau psichoanalitinės/psichodinaminės srities psichoterapeutas yra geriausias pasirinkimas, nes būtent šios srities specialistai Jums suteiks patį išsamiausią atsakymą apie Jūsų problemas. Tai gali apimti nerimo jausmus, depresiją, panikos priepuolius, obsesijas ir kompulsijas. Asmeninės savybės, kurios tiek asmeniniame tiek profesiniame gyvenime vaidina svarbų vaidmenį, taip pat gali būti giliai ir plačiai suvoktos su profesionalo pagalba.
Galbūt Jūs turite problemų darbiniuose santykiuose – pasikartojantys nusivylimai, nesutarimai su vadovu, apatiškumas santykiuose su draugais ar kolegomis, somatiniai skundai – visa tai gali būti viduje esančio emocinio konflikto ir/ar tam tikrų praradimų išraiška. Tai pavyzdžiai, kai konsultacija su psichoterapeutu gali būti labai naudinga.
Tam, kad paskambinti psichoterapeutui, problemos nebūtinai turi būti labai sunkios. Užtenka jausti nerimą ar sunkumą įvardinant savo būsenas, jausmus. Yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, išorinėje aplinkoje yra labai gerai adaptuoti, tačiau viduje yra labai sutrikę. Kitaip tariant, jei Jums rūpi kaip Jūs gyvenate, rūpi gyvenimo kokybė, tai priežastis konsultacijai.
Psichoterapija padeda tvarkytis su psichikos sutrikimais, vidiniais konfliktais, didina savęs suvokimą ir laisvės jausmą. Nors mums ir patinka fantazuoti apie nuostabų pasaulį esantį šalia, realybė dažnai būna kupina nuosmukių ir pakilimų. Lygiai taip pat gyvenime yra laikas, kai mums reikia finansininko padėsiančio apsaugoti savo finansinius srautus, ar architekto namams gražinti – pokalbis su profesionalu apie asmeninius iššūkius gali būti labai vertingas, padėsiantis atrasti gebėjimus, patirti prasmę ir laisvę, nevaržant praeities įvykiams.
Yra svarbu suprasti, kad poreikis pagalbai yra normalus siekiant labiau suprasti savo gyvenimo kelią. Įžvalga, supratimas ir perspektyvos įgyjamos terapijos metu gali būti didžiausia Jūsų investicija į asmeninę autonomiją.
Kas vyksta sesijos metu?
Santykiai, netgi psichoterapiniai, neturi iš anksto numatytų taisyklių, jiems nėra būdingos rigidiškos nuostatos. Žinoma, jei pirmos sesijos metu jūs jaučiatės pernelyg nelaimingu, geraiu susirasti kitą terapeutą. Jei jūs jaučiatės pakankamai gerai ir sesijos pabaigoje kyla noras sugrįžti, terapiją verta pradėti. Tokiu atveju, jūsų paprašys ateiti dar vidutiniškai keturis kartus, po kurių bus sutarta dėl visos terapijos eigos. Labai svarbu pradžioje nevertinti, veikia psichoterapija ar ne, ar jums patinka terapeutas ar ne, ar jis man gali padėti ir panašiai. Per daug anksti spręsti, kad būtų galima daryti išvadas.
Sesijos jus turi mažumėlę intriguoti ir vykstantys pokalbiai neturi būti panašūs į pokalbius su draugais. Jūs turėtumėte jausti naujus postūmius viduje, netgi tuomet kai bus nejauku girdėti įvairius klausimus apie save. Jums turėtų kilti iki tol nebuvusio smalsumo, dėl savo patirties, poelgių, jausmų ir kaip visa tai yra susiję, jausmas. Jei jums kyla klausimų ar kitų neaiškumų apie save, apie tai kas vyksta sesijoje, visuomet klauskite terapeuto.
Žinoma, sesijos metu svarbiausia yra įžvalga. Jūs tikrai sužinosite kuomet tai įvyks. Jūs pajusite, kad jaučiatės labiau tikri, labiau atviri, turintys daugiau vilties, energijos, jūsų simptomai dings.
Svarbu: kalbant apie praeitį, terapijos tikslas nėra ką nors apkaltinti dėl tam tikrų praeities nuoskaudų, skriaudų, svarbiausia yra suprasti kas atsitiko ir kokį pėdsaką jumyse tai paliko, kas atsitiko su jumis kažkada seniai, dėl ko dabar vis dar galite blogai jaustis.
Kas vyksta sesijose kai jos įsibėgėja, sunku iš anksto numatyti, nes tai per daug asmeniška. Jei simptomai dingsta vidutiniškai per 15 sesijų, pasipriešinimas kuris slepia tikrąsias problemas iškyla vidutiniškai po 20 sesijų. Jūsų asmeninis kelias į laisvę ir žinojimą yra per daug nenuspėjamas, kad jį būtų galima aprašyti.
Kada užbaigti psichoterapiją?
Pats trumpiausias atsakymas – tuomet kada to norite.
Kuomet simptomai, atvedę Jus į psichoterapiją, dingo, Jūs galite rinktis, tęsti terapiją, gilintis į savo patyrimą ir asmenybę ar ne.
Kartais noras baigti terapiją ateina todėl, kad jaučiamas pasipriešinimas, dėl viduje esančių konfliktų, motyvų. Pasipriešinimas, tai pasąmoningas noras apsisaugoti nuo patirties, jausmų, kurie mus žeidžia. Pasipriešinimas tai psichoterpaijos šerdis ir kartais būtent jis ir nurodo kokia bus psicoterapija ir kiek laiko truks. Kartais netgi sakoma, kad pasipriešinimo analizė ir yra psichoterapija.
Pasipriešinimas paprastai pasireiškia nemaloniomis ir stipriomis emocijomis. Pavyzdžiui, jei po ilgo ir produktyvaus darbo, Jūs staiga pradedate jausti pykčio, nuobodulio jausmus savo terapeutui, jei Jums sunku net prisimnti jo gerasias savybes, rezultatus pasiektus terapijoje, greičiausiai tai ir bus pasąmoningas pasipriešinimas kažkam, kas yra pakeliui link įsisąmoninimo ir ko jums labai norisi išvengti. Tačiau kartais tai gali būti Jūsų geros savijautos rezultatas, dėl ko jūs pradedate galvoti apie terapijos pabaigą; bet ši pabaiga gali jus gąsdinti. Priežąsčių gali būti labai daug. Bet kuriuo atveju, jei Jums bus sunku suprasti kas vyksta, terapeutas Jums padės.